vadyba 2.doc
1. Sąlygos suformavusios šiuolaikinę vadybą.
Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija garsūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik suderinus organizuotas pastangas. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalios organizacijos. Jos vystėsi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet aplamai, jų valdymo charakteris ir struktūra labai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų.
Senieji graikų ir kinų raštai atskleidžia organizavimo bei administravimo svarbą, tačiau neatskleidžia vadybos principų sampratos. To meto mokslininkai suvokė vadybą kaip valstybių, miestų ir imperijų sėkmingo valdymo pagrindą. 1400-1450 m. Venecijos perkliai Italijoje jau naudojo įvairias verslo organozavimo formas – bendrijas, holdingo kompanijas, trestus ir pan. Tuo metu buvo vedamos dvejybinės buhalterijos knygos, standartizuota išteklių kontrolė ir pan.
Vadyba – taikomasis mokslas, kuris susijęs su daugeliu kitų mokslų (marketingu, apskaita, matematika, logika, teise…). Vadybos minties plėtojimą autoriai skirsto į įvairius laikotarpius.
Nuo 1885 iki 1920 m. laikotarpis išskiriamas kaip mokslinės vadybos laikotarpis. Šį etapą galima priskirti prie darbo racionalizavimo etapo. Buvo siekiama darbo produktyvumo didinimo. Žymiausi mokslininkai buvo F.Teiloras, L.Gilbret ir H.Grant. jie manė, kad stebėjimai laiko, matavimo, darbo analizavimo pagrindu galima patobulinti rankų darbo operacijas ir jas racionalizuojant, pasiekti geresnių rezultatų. Jų dėka vadyba buvo pripažinta kaip savarankiškas mokslas, kuris g.b. įgyvendintas praktikoje siekiant organizacijos tikslų.
Jų tikslas buvo racionalizuoti fizinį, atskirų darbininkų darbą. Teilorizmo sistema:
1. geriausio ir vienintelio darbo veiksnių, veiksnių komplekso, operacijų atlikimo būdų ieškojimas;
2. darbo laiko ekonimija, kuri gaunama skaidant darbo operacijas į elementarius veiksmus, griežtai reglamantuojant atlikimo veiksmus tinkančių darbininkų parinkimą;
3. darbininko apmokymas dirbti geriauiais metodais ir griežta kontrolė;
4. darbo laiko sąnaudų normatyvų atskiroms operacijoms ar darbo visumoje nustatymas (chronometrinių stebėjimų, darbo dienos fotografijų, grupinių stebėjimų metodu ir pan.).
Mikroelementinės analizės pradininkai F.ir L.Gilbert pasiūlė ženklus judesiams aprašyti (TREBLIG). F.Teiloras yra diferencijuoto darbo apmokėjimo sistemos pradininkas. Ryškiausias šios teorijos įgyvendinimo praktikoje atstovas yra H.Fordas. Jo srautinė gamyba buvo aukšto techninio lygio, organizuota, atlyginama pagal darbą,
Vėliau (1920-1950) išskiriamas klasikinės arba administracinės vadybos laikotarpis. Klasikinė mokykla pradėjo tirti visas organizacijos valdymo problemas. Mokyklos atsiradimas siejamas su A.Fajoliu. Kiti šios mokyklos atstovai L.Urvikas, D.Muni, H.Emersonas (12 našumo principų).
Čia kalbama apie atskirų žmonių grupių darbo racionalizavimą. Po to atsirado poreikis tokių bendrų principų, kurie vestų į sėkmę visą organizaciją: funkcijų išskaidymas vadyboje; klasikinių/standartizuotų struktūrų kūrimas.
Šio laikotarpio pagrindiniai bruožai:
1) vadybos principų klasifikavimas ir išvystimas (organizacijos valdymas);
2) vadybos funkcijų apibūdinimas, nustatymas, jų vykdymas;
3) sisteminis požiūris į visos organizacijos vadybą, skaidymas susijęs su decentralizavimu stambių gamyklų mastu;
4) efektyvumo didinimas kovojant su darbo laiko nuostoliais visose veiklos srityse.
Laikotarpis nuo 1920 iki 1950 išskiriamas kai žmpgiškųjų santykių arba elgenos mokslo sureikšminimo etapas. Tai siejama su E.Mejo veikla. Pagrindiniai mokslininkai: M.Parker-Follet, F.Laikert, D.McGregoras, F.Hersberg.
Šio etapo pagrindiniai bruožai:
1) tarpasmeninių santykių tyrimas ir tobulinimas, siekiant užtikrinti darbuotojų pasitenkinimą ir keliant darbo našumą;
2) žmonių įgimtų savybių ir aplinkos sąveikos priklausomybė (aplinkos poveikio sureikšminimas, formuojant žmogaus asmenybę);
3) psichologijos, logikos, sociologijos ir kitų mokslų įtakos didėjimas vadyboje;
4) mokslo apie žmogaus elgesį platesnis panaudojimas organizacijos formavime ir vadyboje, siekiant max panaudoti kiekvieno žmogaus potencines galimybes.
Buvo nagrinėjami įvairūs socialinės sąveikos klausimai (komunikacijos, lyderystės). Dėmesys buvo skiriamas ne tarpasmeniniams santykiams, bet buvo stengiamasi atskleisti kiekvieno žmogaus asmenybę. Formuojasi ir kiekybinis požiūris: gilesnis sudėtingų vadybos problemų supratimas modelių kūrimo ir panaudojimo dėka.
Nuo 1950 metų prasideda šiuolaikinės vadybos etapas. Jos pagrindiniai bruožai:
1) sudėtingų vadybos problemų sprendimas kuriant ir panaudojant įvairius modelius (kompiuterių panaudojimas vadyboje);
2) kokybinių metodų, padedančių vadovams priimti geresnius sprendimus sudėtingose situacijose, taikymas. Kokybinės charakteristikos paverčiamos kiekybinėmis charakteristikomis.
3) Vadybos liberalizavimas ir destruktūrizavimas, racionalumo ir kokybės sureikšminimas (sisteminis, situacinis požiūris).
Šis etapas taip pat būdingas tuo, kad yra galimybė naudotis šimtmečiais naudotomis vadybos koncepcijomis; absoliuti dauguma valdininkų turi reglamentuotą darbo patirtį; likviduojamas žinių trūkumas valdymo srityje; firmų savininkai ir vadybininkai dažnai imituoja valdyma, atlikdami tik kai kurias jo funkcijas.
2. F.Teiloras – mokslinės vadybos kūrėjas
80-ųjų metų vid. sukuriamas benzininis vidaus degimo variklis. 1873 išrandama elektros lemputė. 1876 užpatentuojamas telefono aparatas ir 1877 pastatoma pirmoji telefono stotis. 1869 pirmą kartą gaunama celiuliozė, 1884 – dirbtinis šilkas. 1886-1889 atrandamos elektromagnetinės bangos.
XIX a. pab.pasižymi mokslo revoliucijomis fizikoje, chemijoje, biologijoje, fiziologijoje. Mokslo ir technikos vystymasis skatino spartų mokslo ir mokymo įstaigų kūrimasi. Suprantama, kad mokslo, technikos ir gamybos vystymasis apėmė ir tokią sferą, kaip gamybos organizavimas ir valdymas. Taigi, XIX a.pab.ir XX a.prad. sandūroje akumuliuojasi atskiros idėjos ir pradeda formuotis valdymo mokslinė samprata.
Mokslinės vadybos idėja – ištirti kiekvieną einamąją vadybos problemą ir pasistengti nusakyti geriausią būdą tai problemai spręsti, remiantis moksliniais tyrimo metodais. Vadybos mokslo pradininku laikomas Frederikas U.Teiloras (1856-1915). Jis buvo kilęs iš vid.luomo, o aukštą JAV metalurgijos gamyklos postą pasiekė savo įtemtu darbu. jo darbas buvo susijęs su ekspermentais, skirtais geriausio darbo organizavimo metoo paieškai. Iš viso užpatentuota apie 100 Teiloro išradimų.
Svarbiausi F.Teiloro darbai: “Įmonės valdymas” (1903m.), “Gamybos valdymo organizavimo moksliniai pagrindai” (1911m.). Pastarąjame darbe Teiloras pagrindžia principą, kurį jis laikė svarbiausiu visame darbo organizavimo procese: “Aukštas darbo užmokestis užtikrina aukštą darbo našumą”. Tai F.Teiloras pagrindžia suformuluotais valdymo mokslinio organizavimo principais:
1. administracija turi detaliai išanalizuoti geriausius darbo būdus ir parengti mokslinius gamybos organizavimo pagrindus, bei reglamentuoti juos dokumentais. Šiais metodais pakeisti tradicinius.
2. Administracija turi nustatyti kvalifikacijos kėlimo reikalavimus ir pagal juos mokyti ir parinkti darbuotojus.
3. Nustatyti ryšį tarp užduoties dydžio, kokybės ir atlyginimo už darbą.
4. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininkų.
Siekti kuo didesnio darbo našumo, Teiloras siūlė detaliai tiriant darbo procesus (suskaidant, suskiratant į operacijas, jų trukmę nustatant chronometražu), ir griežtai jas vykdant; maksimaliai išnaudojant įrengimų pajėgumą; parenkant tinkamiausius, aukštos kvalifikacijos darbininkus kiekvienai darbo operacijai, iš anksto juos apmokant; gerinant įrankius įrengimus ir mašinas; nustatant darbo užmokesčio sistemas, skatinančias darbo našumą. Toks darbo normavimas kvalifikuočiausių darbininkų maksimalų išdirbį pavertė privaloma išdirbio norma visiems darbininkams. Neįvykdžius nustatytos normos buvo sumažinamas atlyginimas.
Svarbiausiu stimulu, skatinančiu dirbti Teiloras laikė “apdovanojimą”. Apdovanojimu jis laikė ne tik piniginį atlyginimą (nusileisti darbininkų reikalavimams, įrengti pirtis, darželius ir pan.).
3. A.Fajolio vadybos principai
A.Fajolis (1841-1925) buvo patyręs kalnakasybos inžinierius. Jis išleido knygą “Bendroji ir industrinė vadyba”. Fojolis savo veiklą pradėjo vadybos srityje ir bandė plėtoti administravimo mokslą, susijusį su valdymu. Jo nuomone, vadyba yra universalus mokslas, tinkamas ir komercijai, ir politikai, ir religijai, ir karybai, ir filantropijai. A.Fajolis buvo vienas pirmųjų praktikuojančių vadybininkų, kuris sudarė vadybos principų sąrašą. Fajolis teigė, kad vadybos principai turėtų būti naudingi visiems vadybininkams, tačiau pabrėžė, kad ne vien šių principų žinojimas lemia veiklos sėkmę. Jo nuomone, vadybininkas turi įgyti ir administracinių žinių, ir valdomo objekto technologinių žinių ir pan.
A.Fajolis visą verslo veiklą suskirstė į techninę (gamyb.,žaliavų perdirbimo), komercinę (pirkimas, pardavimas, mainai), finansinę (kapitalo gavimas), apsaugos (turto ir žmonių apsauga), apskaitos (balansas, inventorizacija…), vadybinę (planavimas, organizavimas, kontrolė). Jo nuomone, visos šios veiklos yra tarpus.susijusios, o vadyba užtikrina darnų įmonės darbą, siekiant užsibrėžtų tikslų. Fojolio vadybos principai:
1. darbo pasidalinimas. Darbas turi būti paskirstytas specializacijai įgyvendinti.
2. Valdžia. Įgaliojimai ir pareigos turi būti lygūs.
3. Drausmė. Padeda formuoti paklusnumą, uolumą, energingumą ir pagarbą.
4. Įsakymų vienovė. Pavaldinys turi būti atsakingas tik vienam viršininkui.
5. Vadovavimo vienovė. Visi darbai susieti vienu tikslu, privalėtų turėti 1 vadybininką ir 1 planą.
6. Asmeninių interesų pajungimas bendriems tikslams. Įm.interesai turėtų būti aukščiau individualių.
7. Atlyginimas. Ir jo skaičiavimo metodai turėtų būti sąžiningi.
8. Centralizacija. Vadybininkai turi prisiimti visą atsakomybę, tačiau tam tikrą jos dalį turėtų paskirstyti pavaldiniams.
9. Hierarchija. Aiški pavaldumo sistema nuo aukščiausio iki žemiausio įmonės lygmens užtikrina teisingos info srautą ir padeda įgyvendinti 4 princ.
10. Tvarka. Tinkamas veiklos planavimas ir tvarkaraščiai yra labai svarbūs visam darbui. Tai galiausiai užtikrina, kad reikalingi ištekliai bus vietoje ir laiku.
11. Teisingumas. Su visais darbuotojais turi būti elgiamasi teisingai ir nuoširdžiai.
12. Darbuotojų pastovumas. Vienas iš vadybininko uždavinių – kuo ilgiau išlaikyti tuos pačius darbuotojus. Beprasmė darbuotojų kaita yra brangi ir užima daug jėgų.
13. Iniciatyva.
14. Vienybės dvasia. Vienybė ir darna užtikrina įmonės tvirtumą. Šis principas yra 4 princ.išplėtimas, pabrėžiantis bendravimo svarbą.
Fajolio nuomone, vadyba nėra įgimtas gabumas. Jis sukūrė idėjų sistemą kuri gali būti taikoma visoms vadybos sritims ir pagrįsti didelių organizacijų vadybos taisykles.
4. Valdymo funkcijos: esmė, turinys, jų tarpusavio priklausomybė.
Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis (funkcija lotyniškai reiškia veiklą). Valdymo funkcija – tai konkreti vadybinės veiklos sritis, kuri yra atliekama specialių priemonių pagalba.
Akivaizdu, kad vienos iš pagrindinių komponentų, formuojančių valdymo sąvoką, yra funkcijos. Vadinasi, norint atlikti bet kurį, nors ir lengvą darbą, būtina iš anksto nustatyti, kokį rezultatą reikia gauti, kaip organizuoti darbą, kaip motyvuoti ir kontroliuoti jo atlikimą. Tai ir yta valdymo funkcijos. Laikui bėgant valdymo technika tobulėjo, tačiau pagrindinės valdymo funkcijos iš esmės nepakito.
Valdymo funkcijos turi specifinį charakterį, ypatingą turinį ir gali būti atliekamos savarankiškai, kaip nesusijusios tarpusavyje, bet ir neatsiejamos viena nuo kitos. Jos tarsi veržiasi viena į kitą. Valdymo funkcijos sudaro vieningą bendrą procesą valdymo sistemoje.
Valdymo funkcijas galima parodyti kaip vadybinio darbo sritis, sąveikaujančias su valdomu objektu. Įprasta, kad pagrindinės funkcijos, vykdomos valdymo procese, yra planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė.
Kiekviena iš keturių valdymo funkcijų yra gyvybiškai svarbi organizacijai. Planavimas kaip valdymo funkcija sudaro pagrindą kitoms funkcijoms ir laikoma svarbiausia iš jų. Tuo tarpu organizavimo, motyvavimo bei kontrolės funkcijos orientuojamos į taktinių ir strateginių organizacijos planų vykdymą.
Valdymo funkcijos atskleidžia ir paaiškina valdymo esmę ir turinį įvairiais lygiais. Jos vienaip ar kitaip veikia organizacijos kolektyvą. Valdymo funkcijos yra skirtos tikslui pasiekti ir yra viena iš valdymo santykių realizavimo formų. Jos atsako į klausimą, kas daroma arba turi būti daroma valdymo sistemoje, valdymo procesui yra būdingi bendrieji ir specifiniai procesai, todėl išskiriamos pagrindinės ir konkrečios valdymo funkcijos. Egzistuoja organiškas ryšys tarp pagrindinių valdymo funkcijų, kurios yra bendros įvairioms valdymo sistemoms įvairiose šakose, ir konkrečių funkcijų, specifinių tai ar kitai valdymo sistemai.
Pirmasis valdymo funkcijas tyrė ir suformulavo prancūzų mokslininkas A.Fajolis. Jis prie bendrųjų (pagrindinių) funkcijų priskyrė: numatymą, organizavimą, paskirstymą, suderinimą ir kontrolę. Kai kurie autoriai nesutinka, kad yra tik keturios pagrindinės funkcijos, o išskiria penkias: planavimą, organizavimą, koordinavimą, motyvaciją ir kontrolę. Kiti autoriai naudoja septynias funkcijas. Tačiau dažniausiai formuluojamos ir išskiriamos šios valdymo funkcijos: planavimas (prognozavimas), organizavimas, motyvacija ir kontrolė. Visos šios išvardintos funkcijos veikia išvien ir yra tarpusavyje tampriai susijusios.
Planavimas (prognozavimas) – tai organizacijos tikslų ir uždavinių formavimas bei priemonių ir kelių, reikalingų tikslų ir uždavinių realizavimui, nustatymas. Planavimo funkcija atsako į kl.: kur esame konkrečiu metu?kur norime judėti?kaip ruošiamės tai daryti?
Siekiama nustatyti įm.silpnąsias ir stipriąsias puses, įvertinti padėtį rinkoje. Kritiškai įvertinus padėtį, galima numatyti ateities veiksmus.
Planavimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai nuolat veikianti funkcija. Reikia atsižvelgti ir į galimybę kintant veiklos sąlygoms keisti ir koreguoti priimtus sprendimus (planus).
Organizavimas - numato organizacinių struktūrų, kurios yra planinių užduočių realizavimo elementai, sukūrimą bei tobulinimą ir kolektyvo veiksmų suderinamumą. Yra daug elementų, kuriuos reikia struktūrizuoti siekiant užsibrėžto tikslo, o kartu įgyvendinant savo planus. Atitinkamai organizuojant kolektyvą galima pasiekti geresnius veiklos rezultatus, nei tai pasiektų pavieniai darbuotojai. Būtent darbų organizavimas buvo kuriamo vadybos mokslo dėmesio centre. Atliekant darbus žmonėms yra suteikiami atitinkami įgaliojimai bei jie prisiima atsakomybę už darbo atlikimo terminus bei kokybę. taIp atsiranda vienų pavaldumas kitiems. Bet visa tai lemia tik vertikaliuosius organizacijos ryšius. Savaime suprantama, kad darbus organizacijoje atlieka žmonės. Todėl iškyla būtinybė paskirstyti darbus. Reikia koordinuoti atskirų žmonių bei grupių veiklą, išvengti dubliavimosi, darbus atlikti reikiamu metu bei reikiamoje vietoje. Tai lemia organizacijos horizontalius ryšius.
Motyvacija (stimuliavimas, aktyvinimas) – tai organizacijos dirbančiųjų suinteresuotumas veikti, kelti savo veiklos efektyvumą. Vadovas visada turi atsiminti, kad net tobulai parengti planai, idealiausia organizacinė įmonės struktūra bei darbų koordinavimas negarantuos sėkmingo darbo. Būtent motyvacijos funkcijos uždavinys yra pasiekti, kad visi darbuotojai atliktų, pagal jiems skirtus įgaliojimus, pavestą darbą.
Kontrolė numato sistemingą žmonių veiklos stebėjimą siekiant nustatyti nukrypimus nuo veikiančių reikalavimų (t.y. planų), taisyklių bei normų, analizuoti nukrypimų priežastis ir rengti pasiūlymus nukrypimams pašalinti. Kontrolė – tai užtikrinantis procesas, kad organizacija pasieks savo tikslus.
Yra trys kontrolės aspektai:
· Normatyvų, kriterijų ar standartų nustatymas;
· Pasiektų rezultatų matavimas (apskaita);
· Pasiektų rezultatų sulyginimas (analizė) su nustatytais kriterijais bei reikalingų veiksmų numatymas.
Pagrindinės valdymo funkcijos yra bendros visiems valdymo procesams visose valdymo sistemose. Visos jos turi bendrų bruožų:
· Jos visos reikalauja priimti sprendimus;
· Visoms reikia komunikacijos, t.y. apsikeitimo info, kad galima būtų gauti reikalingą sprendimų priėmimui info ir pateikti priimtą sprendimą kitiems.
5. Pagrindiniai argumentai planavimo naudai
Planavimas – tai ateities vizijos nustatymas ir veiklos turinia numatymo procesas. Planavimas – tai veiklos turinio formų ir metodų nustatymas tam tikram laikotarpiui, siekiant tikslo mažiausiomis meterialinėmis ir darbo išteklių sąnaudomis. Planavimą galima sulyginti su važiavimo į t.t. tikslą metodų sudarymu. Planavimas yra kasdieninė mūsų veikla. Galima teigti, kad planavimas apima prognozes. Kuo labiau planai orientuoti į tolimesnę ateitį, tuo daugiau yra rizikos. Taip pat kuo didesnis tikslas, tuo rizika yra didesnė.
Planavimas – tai vadybos funkcija, nurodanti individams ar jų organizuotoms grupėms ką daryti, kada daryti ir kas tai turi daryti. Šių klausimų sprendimas visada susijęs su alternatyvų pasirinkimu ir veiksmų išdėstimu tam tikru laikotarpiu. Taigi planavimas tarsi nutiesia tiltą tarp esamosios ir siekiamosios padėties. Plačiau planavimo esmę galima išsiaiškinti, aptariant trimis požiūriais:
- planavimo reikšmė, įgyvendinant organizacijos tikslus;
- planavimas – svarbiausia vadybos funkcija;
- planavimas – valdymo rezultatyvumo garantas.
Planavimo reikšmė, įgyvendinant organizacijos tikslus. Bet kurio tipo organizacija – tai sudėtinga atviro tipo sistema. Jos funkcionavimą sąlygoja daugybė ją sudarančių elementų. Kiekvienas elementas turi tam tikrą paskirtį ir pagal tai savus tikslus. Tikslingai visos organizacijos veiklai reikalingas visų jų koordinavimas ir sujungimas. Tai planavimo funkcija. Ši vadybos sritis turi suderinti atskirų padalinių veiksmus ir nukreipti juos į bendrą įmonės tikslą. Planavimo mokslo pradininkas amerikietis B.E.Geotz sako: “Vien tik planai negali užtikrinti įmonei sėkmės. Tačiau jie gali numatyti atskiriems jų struktūriniams vienetams ar veiklos sritims tokius uždavinius ir jų realizavimo priemones, kad galutiniai įmonės tikslai būtų įgyvendinami su mažiausiomis sąnaudomis ir didžiausia nauda.”. Taigi, planavimo reikšmė organizacijoje neabejotinai svarbi, be šios vadybos funkcijos jos veikla būtų netikslinga, paprasčiausiai virstų chaosu.
Planavimas – svarbiausia vadybos funkcija. Planavimas, kaip koordinacinė organizacijos vadybos funkcija, yra kitų funkcijų pagrindas. Jis orientuoja visus vadovaujančius darbuotojus į bendrą tikslą. Nors praktiškai derinant veiksmus, vadybos funkcijos persidengia, planavimas kitų atžvilgiu yra pirminis. Nuo užsibrėžtų tikslų ir numatytų siekimo priemonių priklauso organizacijos struktūra, žmonių, vadovavimo ir kontrolės metodų parinkimas. Be to, planavimo, kaip pagrindinės vadybos funkcijos, esmę patvirtina ir tai, kad planai apima visus organizacijos struktūrinius lygius bei veiklos sritis. Planuoti turi visi. Priklaisomai nuo vadovų įgaliojimų jie turi suderinti savo pavaldinių veiksmus ir sutelkti juos bendram tikslui.
Planavimas – valdymo rezultatyvumo garantas. Bendrasis organizacijos veiklos rezultatyvumas paprastai išreiškiamas naudos ir sąnaudų, padarytų šiai naudai sukurti, santykiu. Valdymo rezultatyvumas gali būti nesusijęs su šiais ekonominiais rodikliais ir suprantamas kiek kitaip. Jis yra rezultatyvus tiek, kiek padeda įgyvendinti užsibrėžtus organizacijos tikslus. O tai labiausiai nulemia planavimo funkcija. Pavyzdžiui, gamybos įmonė su savo produkcija nori užkariauti didesnę rinkos dalį. Vadinasi, ji tikriausiai planuos gaminti daugiau, bet pigesnių prekių. Dėl to ji gali patirti ir nuostolių, bet tinkamai planuodama pasieks savo tikslą.
Kai įmonės tikslai sisiję su pelno siekimu, vadybos rezultatyvumą tiesiogiai rodo bendrosios jos veiklos rezultatyvumas. Šiuo atveju planavimas – ne tik organizacijos valdymo, bet ir jos veiklos rezultatyvumo garantas.
Visa apibendrinus, galima daryti išvadas, kad planavimas – tai būsimųjų veiksmų koordinavimas, nukreipiant juos tikslingai organizacijos veiklai.
6. Planavimo procesas ir planų tipai
Planavimas – tai veiklos turinio formų ir metodų nustatymas, siekiant tikslo mažiausiomis materialinio ir darbo išteklių sąnaudomis. Pagrindiniai planavimo bruožai: orientavimasis į ateitį ir racionalumas. Ateities neapibrėžtumas tik patvirtina planavimo naudą.
Skiriamos šios planavimo proceso fazės:
Analizės fazė. Planavimas prasideda nuo planavimo objektui turinčių įtakos veiksnių išaiškinimo. Išaiškinami galimi plėtros rezervai. Labai svarbi informacijos teikimo problema. Planai orientuoti į ateitį, todėl turima informacinė bazė turi būti koreguojama, išaiškinma. Ar dabar susidariusios priklausomybės išsilaikys ir ateityje.
Tikslo nustatymo ir koregavimo fazė. Tikslas gali būti užsibrėžtas, tačiau analizės metu išaiškėjusi reali situacija dažnai verčia jį koreguoti. Nereta ir tokia situacija, kai žinoma tik kryptis, o realus tikslas galutinai suformuluojamas tik atlikus analizę. Čia pasireiškia tikslo ir planavimo prieštaringumas ir kartu jų vienovė.
Strategijos fazė. Žinant situaciją ir apterus tikslą, suformuluojamos kelios alternatyvinės jo pasiekimo strategijos, iš kurių vadovybė atrenka vieną, tinkamiausią.
Disponavimo fazė. Sudarytoji planų sistema aprūpinama reikalingais ištekliais, numatomi vykdytojai, terminai, numatoma kontrolė. Sprendimo vykdyti negalima be atitinkamos kontrolės, ji turi būti užtikrinta jau priimant sprendimą.
Planavimo funkcijos išraiška yra planas. Planas jungia savyje prognozes, nes siūlo veiklą ateity. Kuo mūsų planai orentuoti į tolimesnę ateitį, tuo jie susiję su didesne rizika.
Plano sudarymo etapai:
1etapas. Pirmas žingsnis – uždavinių specifikacija. Antras žingsnis – priimtinos šioms užduotims įvykdyti programos paieška.
2 etapas. Čia numatomas ne tik veiklos turinys, bet ir terminai, įvykdymo laikas.
3 etapas. Susijęs su plano įvertinimu.
Planas – veiksmų rinkinys nuosekliam vykdymui apibrėžtomis sąlygomis. Jis yra mūsų veiklos standartas. Planas tampa algoritmu, jei jam pritaria vykdytojai.
Planų tipologija atkartoja sprendimų tipologiją. Planai klasifikuojami:
§ Planinio laikotarpio požiūriu – strateginiai, taktiniai, operatyviniai;
§ Turinio požiūriu – pardavimo, gamybos, apsirūpinimo, finansų, techninio vystymo, personalo;
...
raganaite